Puslapiai

2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

Friends

Geriausi draugai, tai tie, kurie mus pažįsta kaip nuluptus. Kurie mus matė kvailiausiomis mūsų gyvenimo akimirkomis. Tie, kurie mums atleidžia viską: blogą žodį, kvailą mintį, įsimylėjimą, kvailiones... Dėl geriausių draugų mes padarytumėm viską, kas žmogiškai įmanoma. Dėl jų mus sąžinė graužia labiausiai. Tu. Ta geriausia draugė esi tu. Ir šiandien pasielgiau blogai, pasakiau blogai, priverčiau tave jaustis blogai. Nuėjau. Akies krašteliu dar spėjau pamatyti, kaip tu šluosteisi akis. Man suspaudė širdį. Negi tu pravirkai? Sąžinė mane graužia iki šiol, negaliu būti ramiai. Ir ilgai dar negalėsiu. Per daug tave myliu, kad pamirščiau, ką padariau, net jei tu ir neverkei. Užtat aš pravirkau. Sėdėjau prie tuščio lapo ir verkiau.

ATSIPRAŠAU, už viską, ką tau blogo padariau, už visas akimirkas, kai ant tavęs pykau, už akimirkas, kai nepalaikiau tavęs, kai tavęs nesiklausiau ar tave pertraukiau... Atsiprašau, kad neverkiau kartu, atsiprašau, kad kartu nesvaigau dėl to pačio berniuko, atsiprašau, kad nemoku būt svajonių drauge... 




2012 m. vasario 28 d., antradienis

laiškas

            Paimu popieriaus lapą ir tušinuką. Juo braukiu per lapą raides, žodžius, sakinius, pastraipas, mintis. Užrašau viską ką dabar jaučiu. Viską, ką noriu tau pasakyti. Viską, mano ranka pradeda rašyti. Rašau tol, kol baigiasi tušinukas. Trys lapai pilnut pilnutėliai žodžių, o man neužtenka. Per maža riba. Bet nebegaliu daugiau rašyti, netilps į voką. Sulenkiu pirmą lapą. Rankos dreba. Sulenkiu antrą, trečią. Darosi baisu. Sudedu į voką, užrašau adresą. Savo ir tavo. Užklijuoju pašto ženkliuką, drebančiom rankom užklijuoju voką. Didelis nerimas širdį. Užsisegu striukę, pasigriebiu raktus, užsimaukšlinu kepurę ir išeinu iš namų. Vis galvoju: "Ar spėsiu? O kas jeigu ne?" Ir štai aš atėjau. Atidaviau paštininkei laišką. Ramu. Suspėjau. Tą akimirką aš supratau, kad niekas niekada neatstos tikrų laiškų. Ir vargšai tie, kurie to nesupras.  

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Vanduo...

Atsuku čiaupą, klausausi ošiančio vandens garso, jaučiu kylančių garų šilumą, susirandu toli užkištą putų buteliuką, supilu viską, kas ten buvo. Ir vėl klausausi. Pasakiškas garsas. Garsas, kuris tarsi kalba su manim, "laisvė, poilsis, ramybė". Garsas, nuo kurio net darosi silpna. Garsas, nuo kurio praeina visas nuovargis, pradeda virpėti kūnas. Ir štai. Nusimetu visus drabužius ir pasineriu į vandenį. Jausmas pasakiškas. Jaučiu, kaip šiluma skverbiasi į mano kūną, kaip putos uždengia viską, ko negalima kitiems matyti. Tik man. Ir visi šitie potyriai skirti tik man. Man vienai. Ir visas pasaulis tarsi dingo. Likau tik aš ir vanduo...

Žmogus esu

Ir vėl aš sėdžiu ir mąstau. Galvoju, ką dabar jaučiu. Gal liūdėsi? Gal džiaugsmą? O gal, gal tai išvis yra pyktis ar baimė? Nežinau. Aš bijau šito jausmo, kaip kiekvienas bijo nežinomybės. Dabar, kaip mąstau, nereaguoju į kitus ir visi šaukia ant manęs. Pyksta, kad aš ne linksma, bando paguosti dėl kažko, ko net nebuvo, aiškina, kad man negalima liūdėti. Lyg būčiau robotas. Kodėl? Juk jūs irgi būnat liūdni, pikti, išsigandę, bet tada jau niekas negali nieko pasakyti. O kai būnu liūdna aš, tada jau pasaulio pabaiga. Bet juk aš irgi žmogus. Aš turiu teisę į jausmus, kad ir kokie jie bebūtų. Džiaugsmas, pyktis, neapykanta, drovumas, meilė. Tad nedrįskit man priekaištaut, kad dabar man tiesiog bloga nuotaika. Leiskit man liūdėt, džiaugtis jog dar žmogumi esu.

2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Hello :)

 Sveikučiai,
pasiduosiu ir aš tai blogų manijai :) kadangi man viskas čia nauja, neteiskit :)


Kažkodėl tik sėdėdama viena kambary prie kompiuterio ir mąstydama apie gyvenimą suprantu, kad jis š*dinas. Bent jau taip būdavo visada. Nesu aš iš populiariųjų ledinių mergaičių, kurios turi begales draugų, bet nesu ir iš tų, kurios neturi draugų. Mokaus gerai, lankau šokius, groju pianinu, turių nedaug, bet TIKRŲ draugų, turiu vaikiną. Todėl spyriau sau į š*ikną ir pasakiau "baik skųstis. Džiaukis tuo - ką turi" ir man padėjo. Rimtai. Išsiklijavau sienas motyvaciniai ir gražiais paveiksliukais iš weheartit.com ir 9gag.com :D su kompu dirbti pradėjau ne prie stalo, o lovoj, kas vakarą darau mankštą ir vedžioju šunį visą pusvalandį. Savijauta tikrai pagerėjo ^^ Nusipirkau naujų rūbų ir naujus nike batukus :P pradėjau taupytis pinigėlius, su geriausia drauge beveik kiekvieną penktadienį varom į miestą patūsint, jaučiuosi atgimus. Nors ir klasėje ant manęs pastumia, neimu to į galvą. Džiaugiuosi tuo, ką turiu ir patariu taip daryti jums :)

O šeip šitam bloge rašysiu daugiausiai užplaukusias mintis, galbūt kartais įmesiu kokį geresnį savo eilėraštį :)* o dabar saldžių sapnų :)