Puslapiai

2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Sorry

   Pradėjau mąstyti. Apie tave. Apie mus. Apie mano elgesį. Apie tavąjį. Kuo daugiau mąstau, tuo labiau man gėda. Tu man vis kartoji kokia aš nuostabi, graži, tobula, mylima, tavo. O aš? Galiu ant pirštų suskaičiuoti visus tuos kartus, kai pasakiau tau kažką gražaus.
   Man gėda.
   Juk ne dažnai randam žmogų, su kuriuo taip tobula yra tiesiog sėdėti ir žiūrėti į tolį, šnekėti nesąmones, daryti nesąmones ir vis tiek mylėti vienas kitą. Reikia saugoti tokius žmones. Man reikia saugoti tave.
   Aš atsiprašau, kad sakau kažką negražaus, aš atsiprašau, kad nesakau pakankamai daug, koks tu nuostabus ir tobulas vien savo paprastumu ir nuoširdumu. Tu man geriausias draugas, petys išsiverkti, pažįstamas, draugas, priešas, patarėjas, paslapčių saugotojas. Bet jei visą tai reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad tu esi mylimas.
   Nuoširdžiai sakau, kad būna akimirkų, kai net labai mylėdama, aš tavęs nekenčiu. Bet turbūt tai ir yra tikra meilė.
  

Visa tai tėra garsi tyla iš mano lūpų ir aš žinau, kad tu išgirsi. Myliu tave.

2012 m. spalio 9 d., antradienis

Tiesa tai ar ne?

  Kompiuteris ūžia. Kažkur kitam kambary groja muzika. Kaimynai gręžia į sieną. Stalas apkrautas knygomis. Apsidairau po kambarį, visur pilna daiktų, išmėtytų po visą kambarį. Ne. Nenoriu tokio antradienio vakaro!
  Sukraunu tvarkingai visas knygas į lentynas. Sąsiuvinius į stalčius. Visus rūbus sukabinu į spintą. Pasileidžiu prancūzišką dainelę. Pasikloju lovą ir nusiprausiu.
  prisėdau prie stalo. Staiga pradėjo taip lengvai rašytis. Ranka slydo lapu, net nemačiau ką rašo. parašius puoliau skaityti. Kas tai? Tarsi laiškas. Laiškas man. Nuo ko? Nuo manęs pačios.

"Mildute,
dažnai matau tave svajojančią. Daug mąstančią, nieko aplink nepastebinčią. 
Prabusk. Pasaulis nėra toks gražus, kaip tu manai. Meilė nėra tokia tobula.
Draugai nėra tokie geri. Nėra tobulų akimirkų... Tu nesi tobula. Paklausyk, ką žmonės kalba.
Tikiuosi suprasi,
Milda."

Lapą perplėšiau. Gal čia ir tiesa. Tai priklausys tik nuo manęs pačios. Jei tikėsiu tuo, taip ir bus. O aš netikiu. Aš stengiuosi padaryti meilę - tobula, draugystę - tikra, akimirką - tobula, Save - gražia sau.

O tu ar taip darai?

2012 m. rugsėjo 26 d., trečiadienis

Svajonė

Rudas paltukas, rudi aulinukai, ilgas mamos megztas šalikas. Tyla. Proplaukus prašvilpia vėjas, lėtai juos pakeldamas į viršų ir suveldamas. Rankoje stipriai sugniaužiu nosinę. Žengiu nedrąsų žingsį, lapai sušnara. Kažkur girdžiu, kaip prabėga šuo. Sustoju. Matau ateinat jį. Toliau eisim kartu. Stipriai suspaudžiu jo ranką ir mes einam į mišką. Lendam vis tolyn ir tolyn. Tolumoj pastebiu šviesą. Ji vis artėja ir artėja. Atėjom. Ramu. Miško aikštelė. Vienas paukštelis tolumoj čiulba. Vėjas vėl kedena plaukus, viską užlieja saulės spinduliai. Apsižvalgau. Viskas žėri auksu. Lapai lengvai krenta žemyn. Ruduo.












2012 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis

Bad dream

Sekmadienis. Ji įsijungia kompiuterį. Jūs gavote naują pranešimą. Virpančia ranka ji spaudža atidaryti. Gal čia jis?
"Labas, aš Giedrius. Mes kartu mokėmės pradinėje mokykloje. :) Ilgai tavęs ieškojau. Kaip gyveni?"Nusivylimas. Ne jis.
"Labas Giedriau. Pamenu tave. Garbanotas berniukas, kuris visada dalindavosi savo priešpiečiais :) Nenoriu pasirodyti nedraugiška, bet parašei labai netinkamu metu."
Pirmadienis. Grįžius iš mokyklos ji vėl jungia kompiuterį. Jūs gavote 2 naujus pranešimus. Dabar tikrai bus jis.
 "Monika, gal kas atsitiko? Aš tikrai nemanau, kad tu esi nedraugiška. Labai tavęs pasiilgau, visą tą laiką, kai išėjai iš mokyklos aš tavęs ieškojau. Tu man patinki nuo pat pirmos klasės. Dabar, kai tik tave radau, tikrai nesiruošiu taip lengvai pamiršti. Einam kavos?"
"Giedriau, atleisk. Aš negaliu. Aš myliu kitą..."
Kitas pranešimas. Nuo jo. Rankos dreba. Ji apsiverkia. Kaip baisu... Ką jis parašė?
"Monikute, tavo paskutinė žinutė labai graži ir labai jausminga. Tu esi šauni mergina. Labai tavęs pasiilgau ir labai norėčiau su tavim susitikti, tačiau negaliu. Aš ilgai galvojau, kaip tau šitai pasakyti... bet mums nieko neišeis. Labai tave myliu, bet mes negalim būti kartu, šiuo metu negaliu tau pasakyti kodėl. Būk gera, daugiau neberašyk.
Su didele meile ir skaudančia širdimi,
Rokas."

Ji verkia. Laišką skaito vis iš naujo ir iš naujo. Kaskart pravirkdama labiau... Kas tokio galėjo nutikti, kad jie negali būti kartu? Kita mergina? Ne. JIS taip negalėtų, turbūt susipyko su mama ar vėl prisidirbo dėl draugų. Susipažinosu kažkokiu neaiškiu nesenai. "Neberašyk...". Kodėl?
Jūs gavote naują pranešimą.
"Monika. susitikim, matau, kad tau ne viskas gerai... Nori išsipasakot? Tu man labai svarbi. Būk gera, išgerk su manimi kavos..."
"Giedriau... Aš nebeesu ta pati gera mergaitė, kuri tau patiko pradinėje mokykloje. Poto labai pasikeičiau. Į blogą. Nenoriu, kad matytum mane tokią."
"Susitikim."
Moniak ilgai sėdėjo ir žiūrėjo į Giedriaus žinutę. Ištiesų ji neikiek nepasikeitė, tik suaugo.
 Gal susitikti? Vistiek nieko neturi prarasti. 

"Susitikim"
"Ryt arkikatedros aikštėje. Šeštą valaną. Tinka?"
"Žinoma. Kaip man tave atpažinti?"
"Aš visdar su garbanom :)"
"NA, tai iki rytojaus :)"
"iki"
Išjungė kompiuterį. Reikia ruošti namų darbus. Ji ir vėl prisiminė Roką. Kuo daugiau galvojo, tuo labiau tikėjo, kad jis turi kitą. Tik bijo jai pasakyt. Mergina gulėjo lovoj ir žiūrėjo pro atvirą langą. Jis taip traukė. Pažiūrėjus pro langą net galva apsvaigo nuo aukščio. Viską užliejo tamsa..."Monika, laukiau tavęs visą valandą... Grįžęs puoliau tikrinti pašto. Nuo tavęs negavau jokių žinučių, būk gera, susisiek su manim iškart, kai tik galėsi.
Giedrius"
"Monika, jau trys dienos, jokių iš tavęs žinių. Bijau, kad kažkas atsitiko.
Giedrius"
"Monikutę, aš atsiprašau dėl savo paskutinio laiško. Galvojau, kad taip bus geriau. Maniau, kad tau darau blogą įtaką. Negaliu be tavęs. Myliu. Būkim kartu.

Rokas"
"Atrašyk man, saulute. Napyk, aš labai labai atsiprašau. Šiandien visą vakarą stovėjau prie tavo durų. Gal tu išvykus?
Rokas"








 







2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

BFF's

   Mes buvom 3. Geriausios drauges. Visada kartu, kalbedavo be sustojimo, juokdavomes. :)
nezinau, kas atsitiko, kad vienos nebeliko. Kazkokie vaikiski principai, neegzistuojancios problemos ar proto uztemimas...
  Iki siol nesupratau, kas man buvo negerai. Atrodo tarsi viskas super, gyvenu gerai, neturiu kuom skusti, bet kazko truksta... KO? Jos. Tos trecios geriausios drauges...
  Ji buvo tarsi jungtis musu draugystes, o as to nesupratau! As tokia kvaila, i gyvenima ziurejua pro rozinius akinius, viskas atrode gerai ir bejos. Bet taip nebuvo.

Greta - As labai labai atsiprasau taves ir tikiuosi, kad mes vel susitaikysim, issikalbesim. Atleisk man.
Migle - tu buvai teisi. Del visko.



 

2012 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Please babe please, got me begging on my knees

  Labai noriu būt šalta. Nejautri. "Poxuistė". Noriu gyvent sau. Bet nemoku.

 Nekenčiu atvirų pokalbių -  visada sužinau tai, ko labiausiai bijojau. Nekenčių žodžių: mums reikia pasikalbėti. Nekenčiu likti viena. Nekenčiu būt būryje žmonių. Kai apima liūdesys išvis nebežinau ko noriu. Viskas verčia liūdėti...
Rankos dreba, ašaros byra.
O žmugus, kuriuo pasitikiu žiūri tik savo interesų.
 Sušikta vasaros pabaiga.
 Kodėl negalima atsukti laiko atgal? Tik vieną kartą. vieną vienintelį, kad galiba būtų išvengti liūdėsio.

Tada būtų gerai.

Jaučiuosi, kaip "attention whore" skelbdama visiems apie savo sušiktą nuotaiką.
Aš neprašau jūsų užuojautos.
Aš tiesiog nebežinau ko noriu.





2012 m. liepos 24 d., antradienis

Keistas jausmas

  Tas keistas jausmas, kai skaitai savo geriausios draugės blogą ir matai, kaip jai trūksta kitos draugės... Nežinau, kaip reikia jaustis tokiom akimirkom... turbūt niekas nežino... Kai geriausia draugė, kitą draugę vadina sese... Vadina sese tą draugė, kuri man sakė (kažkada), kad aš buvau jos geriausia draugė... Kuri man sakė, kad mes neišskiriamos... Taip būna. Tokiom akimirkom aš nežinau kur dėtis. Norisi verkt, rėkt, šaukt. Norisi išsakyt viską ką galvoju, bet kartu ir nutylėt.. Kai apie tai galvoju, viskas atrodo taip rimta, painu, sunku. Kai viską ištariu žodžiu, jaučiuosi, kaip mergaitė smėlio dėžėj, iš kurios atėmė kastuvėlį.
  Drauge, žinau, kad suprasi į ką kreipiuosi. Nerašyk tokių dalykų viešai, geriau tyliai, privačiai, nes skirtingus žmones gali skirtingai paveikti...

2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

Viva Espana!!

Gal ir nelabai mergaitiška, bet OMG kaip norėjau, kad finalas būtų tarp vokiečių ir Ispanų ... net nežinau už ką būčiau sirgus, bet dabar, kaip super Mario Bolloteli šitaip sutaršė vokietukus, trokštu, kad ispanai laimėtų.

 Visą dieną jau laukiu finalo, žiūrėjau praktiškai visas varžybas. <3

Beto, visą savaitę sirgau, tad dabar tūsinsiu iki išprotėjimo, atsibodo namie sėdėt, rytais su drauge bėgiosim iki ežeriuko, poto į centriuką, vakarė piknikėlis, penktadienį grįšta bestukė iš Ispanijos, tai šeštadienis jau mūsų ! Vasaros pradžia gal ir nuobodi, bet užtat dabar tai užsitūsinsiu iki galo :DD

2012 m. birželio 12 d., antradienis

Pianinas

  Sėdėjau viena namie. Šuo lakstė terasoje. Keistai jaučiausi. Lyg trykščiau džiaugsmu, bet ašara skruostu riedėjo. Prisėdau prie pienino. Pirštai staiga ėmė lakstyti klavišais, tarsi grotu be garso, tarsi ruoštųsi pagrot kažką nepaprasto. Pasigirsta melodija. Klausau. Melodija labai pažįstama, žinau, kad ją tikrai mokiausi... Tai valsas Amelijai. Melodija buvo lengva, rami. ji skambėjo, lygiai kaip ši:  http://www.youtube.com/watch?v=Dyo4tNwNIvQ tik gyviau.
  iškart lengviau pasidarė. Man patinka tokia terapija. Sėdėjau toliau ir laukiau. Ką dar išgirsiu? Pasigirsta tylūs grasai.. Įsiklausau. Melodija graži. Netgi labai graži. Ilgai galvojau, kas tai galėtų būti. Priminė vaikystę, svajones apie princą ant balto žirgo. Prisimenu, kai pagal šią melodiją šokau užsidarius savo kambary. Tai buvo būtent ši melodija: http://www.youtube.com/watch?v=XqNL8lHdjvI&feature=related. Sėdžiu prie pianino ir klausau, kaip kažkas gražiai groja... žiūriu į savo rankas ir suprantu, kad groju aš. Širdį taip lengva, gera ir smagu... Tarsi būčiau visai kitoj erdvėj, kur nėra nieko, tik džiaugsmas ir meilė... Jau senai laukiau akimirkos, kai vėl prisiliesiu prie pianino...

2012 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Sekmadienis :)

Sedziu terasoj. Viena :) su gabaleliu sokoladinio pirago ir puodeliu karstos arbatos :) Saule tika nusileido :) taip ramu ir gera atsipusti po ilgo savaitgalio :) Ryt pirmadienis. Geros jums ateinancios savaites :)*

2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis

funny thing is frendship

  Kas būtų jei nebūtų draugų? Jei visi būtų vieniši? Jei visi žingsniai, dideli ir maži, svarbūs ir nereikšmingi, reikalaujantys drąsos ar specialaus paruošimo būtų žengti be pagalbos? Jei visą kelią turėtumėm eiti vieni? Be palydos, palaikimo?
  Juk dabar kai einame, mes esame įsitikinę, kad tikrai atsiras bent vienas, kuris mums suklupus padės atsistoti ar net neleis suklupti. Ar tai būtų mama, tėtis, brolis, sesė, klasiokas, klasiokė, draugas, draugė. Jie mums padės.  Net ir tie, kurių niekas nemėgsta, jie irgi sulaukia pagalbos, jeigu jos ieško.
  Vaikystejė draugai buvo tie, kuriuos pamatę mes lėkdavom į lauką, kuriuos šaukdavom per balkono langą, su kuriais mes krisdavom stodavomės tikrąją tų žodžių prasme.
 Dabar draugai yra tie, kuriems mes galim pasakyti didžiausią paslaptį ir žinoti, kad ji liks paslaptim, tie kuria mus palaiko, kai mums to labiausiai reikia, būna su mumis, kai esame vieniši, padeda mums atsistoti suklupus gyvenimo kelyje.

 Ačiū.  Šis žodis turėtų skambėti kiekvieno žmogaus lūpose. Kiekvienas draugas nusipelnė išgirst didelį ačiū iš mūsų.

Ir aš tau sakau ačiū. Ačiū, kad esi, kad laikaisi savo pažado, kad galiu tavim pasitikėti, kad galiu pasipasakoti, kaip jaučiuosi ir likti suprasta.

 Ačiū tau.

Myliu.

2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

Peace

         Susiparinau šiandien. Nes aš jam per prasta. Bet žinai ką? Man dzin. Aš turiu savo. Turiu tą kuriam esu svarbiausia, gražiausia ir visokiausia. Ir man išvis viskas pasidarė poxuj. Gyvenu sau. Dabar išvis sergu, dienas namie leidžiu ir turiu laiko sau. Darau viską, kad MAN būtų geriau, lepinu savo odą, stiprinu raumenukus, tvarkausi. Visos moterys turi turėti laiko sau.



                                                                PEACE

2012 m. kovo 6 d., antradienis

Atradimai

Popietė. Reikia daryti mankštą. Tingisi. REIKIA. Mąstau, ką čia padarius, kad būtų įdomiau. Reikia muzikos. Užsileidžiu savo dainas. Atsibodusios. Norisi kažko naujo. Susiradau tėčio albumų kolekciją. Šakės kiek čia visko daug. Ne, roko nenoriu. Electro irgi. O. Lietuviški atlikėjai. Pieno lazeriai, Andrius Mamontovas. Foje. Noriu. Įdedu diską į grotuvą. Užsigarsinu. "Bet niekada man meilės nebus per daug"! "Vandenyjeeeee, šaltam vandeny"! Rimtai? Tėtuk, kodėl jūsų laikais muzika buvo stipriai geresnė?


Laužo šviesa naktyje
Guodžia, gaivina mane
Nerimas stingsta veide
Kas ten toli tamsoje
Laužas prieš mano akis
Dega karštai lyg ugnis
Lauku prie laužo šviesos
Gal kas atklys iš tamsos



Atradau.











2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

FUCK

Jis. Ar tu? Bandyti ar nebandyti? Gyventi ar mirti? Mylėti ar jausti simpatiją?


Nuo sekmadienio šie klausimai skamba mano galvoj. Žvilgsniai, šypsniai. Tai svaigina. Bet turiu tave. Negaliu pasiduot. Nors ir žinau, kad kadanors to gailėsiuos....   Naktim verkiu, bet tau to pasakyt negaliu. Negaliu ir jam. Išvis, ką aš galiu? Galvoj tokia sumaištis.... Kasnors, PADĖKIT! Šaukiu nebyliu balsu. Žinau, kad jis lievas, bet... bet.. bet.. bet. Gražus. O tu. Tu jau mano....


FUCK this life. I'm gonna die inside.


every moment I think of him.



Myliu tave.


Žinau, kad jei pamatysi - supyksi. Bet aš tave myliu. Gal visa tai praeis. Visvien jo neturėsiu. ir nepaleisiu tavęs. Atsiprašau, jei šitą perskaitei....




2012 m. kovo 4 d., sekmadienis

ir užsikniskit visi.

- Kodėl tu tokia pikta? Kodėl tu liūdi? Kodėl verki? Kas tau yra? Iš kur neapykanta? Kas tau pasidarė?
- Aš nesu animacinis personažas, kuris visomis gyvenimo situacijomis juokiasi, buna linksmas, šypsosi. Aš žmogus. Lygiai, kaip ir tu. Nesakyk, kad tu visada linksmas, nesakyk, kad niekada tau nebūna liūdna, nesijauti vienišas. Nors man gali taip sakyk, man tai kas. Gerai, kol abu žinom tiesą. Tik nepaskęsk savo džiaugsme. Vis del to tu irgi žmogus. O dabar man tiesiog nėra nuotaikos.

2012 m. kovo 2 d., penktadienis

Tobulybė

Jis paima mano ranką, stipriai ją suspaudžia. Aš tavęs nepaleisiu. Niekada. Šie žodžiai aidi mano galvoje iki šiol. Mes einam gatve. Šalia vienas kito. Jausmas, lyg laikyčiau visą pasaulį. Sena bobutė praeina pro šalį. Jos žvilgsnis žudantis. Bet mums nė motais. Mes džiaugiamės vienas kitu. Ir nieku daugiau. Jis kužda į ausį gražiausius žodžius. Nepaleidžia mano rankos. Aš jaučiuosi laiminga. Visos mintys tik apie jį. Visur ir visada. Ir aš manau, kad tai meilė. Sakykit ką norit. Aš myliu.

2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

Friends

Geriausi draugai, tai tie, kurie mus pažįsta kaip nuluptus. Kurie mus matė kvailiausiomis mūsų gyvenimo akimirkomis. Tie, kurie mums atleidžia viską: blogą žodį, kvailą mintį, įsimylėjimą, kvailiones... Dėl geriausių draugų mes padarytumėm viską, kas žmogiškai įmanoma. Dėl jų mus sąžinė graužia labiausiai. Tu. Ta geriausia draugė esi tu. Ir šiandien pasielgiau blogai, pasakiau blogai, priverčiau tave jaustis blogai. Nuėjau. Akies krašteliu dar spėjau pamatyti, kaip tu šluosteisi akis. Man suspaudė širdį. Negi tu pravirkai? Sąžinė mane graužia iki šiol, negaliu būti ramiai. Ir ilgai dar negalėsiu. Per daug tave myliu, kad pamirščiau, ką padariau, net jei tu ir neverkei. Užtat aš pravirkau. Sėdėjau prie tuščio lapo ir verkiau.

ATSIPRAŠAU, už viską, ką tau blogo padariau, už visas akimirkas, kai ant tavęs pykau, už akimirkas, kai nepalaikiau tavęs, kai tavęs nesiklausiau ar tave pertraukiau... Atsiprašau, kad neverkiau kartu, atsiprašau, kad kartu nesvaigau dėl to pačio berniuko, atsiprašau, kad nemoku būt svajonių drauge... 




2012 m. vasario 28 d., antradienis

laiškas

            Paimu popieriaus lapą ir tušinuką. Juo braukiu per lapą raides, žodžius, sakinius, pastraipas, mintis. Užrašau viską ką dabar jaučiu. Viską, ką noriu tau pasakyti. Viską, mano ranka pradeda rašyti. Rašau tol, kol baigiasi tušinukas. Trys lapai pilnut pilnutėliai žodžių, o man neužtenka. Per maža riba. Bet nebegaliu daugiau rašyti, netilps į voką. Sulenkiu pirmą lapą. Rankos dreba. Sulenkiu antrą, trečią. Darosi baisu. Sudedu į voką, užrašau adresą. Savo ir tavo. Užklijuoju pašto ženkliuką, drebančiom rankom užklijuoju voką. Didelis nerimas širdį. Užsisegu striukę, pasigriebiu raktus, užsimaukšlinu kepurę ir išeinu iš namų. Vis galvoju: "Ar spėsiu? O kas jeigu ne?" Ir štai aš atėjau. Atidaviau paštininkei laišką. Ramu. Suspėjau. Tą akimirką aš supratau, kad niekas niekada neatstos tikrų laiškų. Ir vargšai tie, kurie to nesupras.  

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Vanduo...

Atsuku čiaupą, klausausi ošiančio vandens garso, jaučiu kylančių garų šilumą, susirandu toli užkištą putų buteliuką, supilu viską, kas ten buvo. Ir vėl klausausi. Pasakiškas garsas. Garsas, kuris tarsi kalba su manim, "laisvė, poilsis, ramybė". Garsas, nuo kurio net darosi silpna. Garsas, nuo kurio praeina visas nuovargis, pradeda virpėti kūnas. Ir štai. Nusimetu visus drabužius ir pasineriu į vandenį. Jausmas pasakiškas. Jaučiu, kaip šiluma skverbiasi į mano kūną, kaip putos uždengia viską, ko negalima kitiems matyti. Tik man. Ir visi šitie potyriai skirti tik man. Man vienai. Ir visas pasaulis tarsi dingo. Likau tik aš ir vanduo...

Žmogus esu

Ir vėl aš sėdžiu ir mąstau. Galvoju, ką dabar jaučiu. Gal liūdėsi? Gal džiaugsmą? O gal, gal tai išvis yra pyktis ar baimė? Nežinau. Aš bijau šito jausmo, kaip kiekvienas bijo nežinomybės. Dabar, kaip mąstau, nereaguoju į kitus ir visi šaukia ant manęs. Pyksta, kad aš ne linksma, bando paguosti dėl kažko, ko net nebuvo, aiškina, kad man negalima liūdėti. Lyg būčiau robotas. Kodėl? Juk jūs irgi būnat liūdni, pikti, išsigandę, bet tada jau niekas negali nieko pasakyti. O kai būnu liūdna aš, tada jau pasaulio pabaiga. Bet juk aš irgi žmogus. Aš turiu teisę į jausmus, kad ir kokie jie bebūtų. Džiaugsmas, pyktis, neapykanta, drovumas, meilė. Tad nedrįskit man priekaištaut, kad dabar man tiesiog bloga nuotaika. Leiskit man liūdėt, džiaugtis jog dar žmogumi esu.

2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Hello :)

 Sveikučiai,
pasiduosiu ir aš tai blogų manijai :) kadangi man viskas čia nauja, neteiskit :)


Kažkodėl tik sėdėdama viena kambary prie kompiuterio ir mąstydama apie gyvenimą suprantu, kad jis š*dinas. Bent jau taip būdavo visada. Nesu aš iš populiariųjų ledinių mergaičių, kurios turi begales draugų, bet nesu ir iš tų, kurios neturi draugų. Mokaus gerai, lankau šokius, groju pianinu, turių nedaug, bet TIKRŲ draugų, turiu vaikiną. Todėl spyriau sau į š*ikną ir pasakiau "baik skųstis. Džiaukis tuo - ką turi" ir man padėjo. Rimtai. Išsiklijavau sienas motyvaciniai ir gražiais paveiksliukais iš weheartit.com ir 9gag.com :D su kompu dirbti pradėjau ne prie stalo, o lovoj, kas vakarą darau mankštą ir vedžioju šunį visą pusvalandį. Savijauta tikrai pagerėjo ^^ Nusipirkau naujų rūbų ir naujus nike batukus :P pradėjau taupytis pinigėlius, su geriausia drauge beveik kiekvieną penktadienį varom į miestą patūsint, jaučiuosi atgimus. Nors ir klasėje ant manęs pastumia, neimu to į galvą. Džiaugiuosi tuo, ką turiu ir patariu taip daryti jums :)

O šeip šitam bloge rašysiu daugiausiai užplaukusias mintis, galbūt kartais įmesiu kokį geresnį savo eilėraštį :)* o dabar saldžių sapnų :)